pirmadienis, liepos 02, 2007

Lietuva Latvia Estija Baltijos Kelias

Irgi malonu prisiminti

Pre-war German documentary about Vilnius (Part II)

Antroji dalis

Pre-war German documentary about Vilnius (Part I)

Turetu buti idomu mano vaikystes draugui Ossikui Finn, gyvenachiam shalia Washingtono, JAV

antradienis, kovo 27, 2007

Apie neurozes

Buvo 1976 metai. Mokiausi teatro režisūros tuometiniame Leningrade pas Korogodskį, Vaitkaus mokytoją. Korogodskio studija veikė senoviniuose rūmuose prie Fontankos kanalo. Kitoje kanalo pusėje buvo įsikūręs garsusis režisieriaus Tovstonogovo teatras BDT, kurio spektaklius Korogodskis griežtai draudė lankyti. Bet patyliukais juos žiūrėdavome.

Ruduo Leningrade prasidėdavo nuo poetiškų skelbimų ant tramvajų priekinio stiklo: "OSTOROŽNO, LISTOPAD!" ("atsargiai, krenta lapai!") Mat ant šlapių rideninių lapų pavojingai slysdavo ir žmonės, ir tramvajų ratai. O žiemą ciklonai varydavo bangas į Suomių įlanką, ir prasdėdavo Nevos upės ir kanalų potvyniai. Laivai, prišvartuoti prie krantinių, iškildavo aukščiau namų, o tramvajai nuriedėdavo nuo užlietų ir užšalusių bėgių. Tuomet keleiviai ramiai išlipdavo ir visi drauge nustumdavo vagoną atgal į vėžes, kad galėtų važiuoti toliau. Studijos rūsiuose tekdavo užkalti mediniais kamščiaus unitazus, kurie šniokštė kaip fontanai, ir semti kibirais lauk drumstą potvynio vandenį.

Kad prisidurčiau prie stipendijos, uždarbiaudavau sanitaru Bechterevo klinikoje, garsiajame psichoneurologiniame institute. Žiemą būdavo labai smagu lektyniauti, kai su kitu sanitaru, dailės akademijos stidentu, veždavome specialiomis rogėmis komos būsenos ar kitus nepajudančius ligonius iš korpuso į korpusą, pvz., angioterapijai. Keista, kad nė vieno iš jų neišvertėme į pusnį.

Neišdildoma įspūdį paliko nežemiško grožio mergaitė, didelėmis kaip stirnos akimis, kuri kamuojama kažkokios ligos visąlaik tirtėjo visu kūnu, nepakildama iš lovos. "Tokie ilgaiu aštuonerių metų neišgyvena" – ramiai pasakė gydytojas.

Buvo ten ir neurozių skyrius, kur pašlijusius nervus taisėsi visokie dailininkai, aktoriai, mokslininkai ir šiaip intelektualai. Viena iš tokių, teatro kritikė, sužinojusi, kad esu iš Lietuvos, tuoj paskelbė gandą, kad aš – režisieriaus Fomenkos ir Audronės Girdzijauskaitės sūnus.

Buvo viena pacientė, kuri su niekuo nešnekėjo, tik poilsio kambaryje ant seno suktuko klausė tą pačia plokštelę ir tą pačią dainą - Kamburovos "A ja takoje derevo...". Ji buvo geologė, mažaūgė, berniokiška moteriškė, ir buvo patyrusi moralinę traumą, kai ekspedicijoje jos draugai iš visureigio surengė taigoje safarį ir sušaudė visą gražią stirnų šeimynėlę su vaikiukais.

Buvo dar vienas žmogelis, storiuliukas akiniuotas kažkokio instituto klerkas, kuris negalėjo peržengti nė vieno slenksčio, net jeigu stakta būdavo kiaura, be durų. Jis vaikščiodavo aplinkui, vaidino, kad tyrinėja sienos nelygumus, ir, kai kažkas kitas peržengdavo slenkstį, jis tuoj pat šmurkšteldavo įkandin. Tik taip jis sugebėdavo įveikti psichologinį barjerą. Ir dar buvo viena kukli inteligentiška moteriškė, kuri niekuo nesiskundė, apart vienos problemos: įėjus į biblioteką ar knygyną, jai prasidėdavo panika ir isterika. Ji puldavo į neviltį dėl vienintelės minties, kad visų šitų knygų ji niekomet neįstengs perskaityti...

Iš visų šitų personažų, ir iš kitų matytų neurozinių ir psichozonių ligonių būtų galima sukurti ne vieną įspūdingą pjesę, romaną ar filmą (bet kam? "Gegutės lizdas" jau sukurtas, ir pakaks).

Būta ten ir seksualinių nukrypimų ir patologijų atvejų. Bet niekas nešlamštė kopūstų kaip obuolių, ir netepliojo savęs pigiu grimu kaip per Užgavėnes.

Viskas buvo žymiai kasdieniškiau ir paprasčiau, ir ir dėl to baisiau.

antradienis, kovo 13, 2007

MANDAGUMO PATARIMAS

...Priešais mano langus - sEnosios Saulės kapinės. Toks gražus šlaitas, nusėtas antikvariniais antkapiais, keistai atrodantis tarp gelsvų penkiaaukščių, įspraustų į ankštą Mildos gatvės vagą. Labai retai vidury dienos šlaite kažką dar laidoja. Tarp antkapių vos prasispraudžia išsirikiavę susikūprinę tamsiai rengti žmonės. Karstas kaip laivelis tarp sielių keliauja link ankštos duobės, dusliais bildesiais atsiliepdamas į jo švelnius prisilietimus prie išklypusių kryžių. Kažkur kapinių užkulisiuose plyšauja nedarnus laidotuvių maršas. Tuo pat metu apačioje Mildos gatve zuja žmonės, mauroja kiauri duslintuvai, šiukšlių mašina kietomis žnyplėmis su trenksmu kilnoja konteinerius tarsi karstus. Išties, "iš dulkių į dulkes"...

Tačiau kartą per metus - per Vėlines - šlaitas nušvinta ugnelėmis kaip Kalėdų eglutė. Su mažuoju sūnum pasiimam visą pakuotę desertinių žvakučių ir klajojam tamsoje po šlaitą, kartais stengdamiesi neužminti ant nematomų antkapių, kartais iš bėdos pasinaudodami jais kaip laiptais. Stearino tablečių su gležna liepsnele dėliojimas tamsoje lydimas visokiais vaikiškos mistikos ir nevaikiškos ritualinės pseudoerudicijos persmelktomis kalbomis. Apie nekaltas mirusių vaikelių sielas, ir apie tų, kas dūla po jau nebeįžvelgiamais kapais, nepaliaujamą jų laukimą ir džiūgavimą, kai sulaukia liepsnelės Vėlinių naktį. Ir visos kitokios ne itin kanonizuotos sapalionės, murmamos sau panosėj bedegant žvakutes, kad, atseit, vaikui nebūtų taip baugu, o ir pačiam irgi, atleisk Viešpatie. O jeigu dar pilnatis skelia išblyškusios šviesos srautais iš žvaigždėto dangaus, kaip buvo šiemet...

Beje, tarp lenkmečio apsamanojusių mūrinių antkapių sangrūdų Saulės kapinėse išsiskiria vienas koplytstulpis. Stovi jis prie pat tako, ir net koplytstulpiu jo nepavadinsi. Kažkoks modernistinis medinis geometrinių tūrių vėrinys. Sūnus, tik išmokęs atskirti raides, džiaugsmingai sušunka ir rodo piršteliu, išvydęs kažką pažįstamo ant šio antkapio užrašo...

...Brežneviškojo sąstingio laikais gyveno Vilniuje tokia įspūdinga asmenybė - skulptorius modernistas Teodoras Kazimieras Valatis. Maža to, kad buvo išvaizdus jaunas vyras, jis dar buvo kultūristas. Tokių besiraumenuojančių dėl grožio buvo miestelyje ne taip jau daug. Šis vyriškas užsiėmimas tuomet nebuvo draudžiamas, bet ir nebuvo toleruojamas. Kaip ir džinsai, kaip ilgesni nei kareiviški plaukai, kaip mini sijonėliai ir amerikoniškų cigarečių demonstratyvus rūkymas. Tokių bepumpuojančių raumenis buvo ir tarp aktorių - pvz, Jaunimo teatre, įsikūrusio Profsąjungų rūmuose ant Tauro kalno. Tuos visus sostinės teatrų ir kitos bohemos kultūristus bus ko gero surinkęs režisierius Vabalas savo filme "Akmuo ant akmens". Tarp ridenusių įvairaus kalibro puntukus "baudžiauninkų" savo raumenija filme puikavosi ir skulptorius Valaitis.

Jaunimo teatras tuomet buvo madingas Vilniaus bohemos traukos centras. Ypač publiką viliojo lenkiškas miuziklas "Trešnių skonis". Jo kupletų tekstus išvertė į lietuvių kalbą jaunas solidus poetas Algis Bučys, geras skulptoriaus Valaičio bičiulis ir jo bohemiškų džiaugsmų dalyvis. Ir štai Bučys, beversdamas "Trešnių skonį", užkliuvo ties viena eilute, niekaip nerasdamas tinkamo rimo. Ir tuomet, ilgai nemąstęs, suimprovizavo: "ne Kazys aš, ne Valaitis..." Agnieškos Osieckos originalo tekste, suprantama, jokio vilniečio skulptoriaus kultūristo vardo nebuvo nė kvapo, bet kūrybos įkarštyje vertėjas pamanė, kad šiokia tokia ironiška aktualizacija bus tik naudinga.

Spektaklio premjera įvyko sėkmingai, ją stebėjo visa Jaunimo teatrui prijaučianti Vilniaus bohema, ir skulptorius Valaitis taipogi. O kitą rytą po premjeros vertėjas Algis Bučys rado prie savo buto Žirmūnuose durų... unitazo rėmą su dažais užtepliotu užrašu: "Čia tu palaidojai mūsų draugystę. Valaitis".

Kiek teko girdėti, jųdviejų draugystei taip ir buvo lemta būti palaidotai, tiesa ne unitaze, bet amžiams. Vėliau skulptorius Valaitis paslaptingomis aplinkybėmis žuvo, sudegęs savo sodyboje Neringoje. Pasakojo, kad jo kūną rado apanglėjusioje spintoje. Šnekėjo įvairiai: vieni sakė kad čia saugumiečių darbas, kiti - kad kėgėbistai čia niekuo dėti, atseit, pakako ir paprasčiausios girtuoklystės.

Taip poetas ir skulptorius, buvę kadaise neišskiriamais draugais, tapo mirtinais priešais. Ir to sielų karo pretekstas buvo tik vienas neperdėm sėkmingas rimas, prabėgomis nuskambėjęs miuziklo kupletuose.

Štai taip vienam talentingam, ryškiam, ir iškiliam žmogui staiga pasirodė, kad kitas iškilus žmogus kėsinasi į jo iškilumą, siekia jį viešai pažeminti. Ir tas, atseit, pažemintas žmogus milžiniškomis valios pastangomis kultivavo savyje to pažeminto orumo jausmą iki neregėtų maštabų. Jis pernakt kankinosi neišpildyto keršto kančiomis ir džiūgavo, išradęs, jo manymu, keršto vertą triuką su unitazo dangčiu. Vėliau triumfavo to triuko sukeltu efektu, visais įmanomais būdais jį tiražavo ir mobilizavo sau pritarančią aplinką to keršto triumfo vainikavimui. Taip Vilniaus bohema praturtėjo dar viena draugų, tapusių priešais, istorija.

Nežinia ar beverta minėti, kad tais nykiais brežneviniais laikais ir Vilniaus miestelis, ir visa Lietuva buvo beviltiškas sovietiškas užkampis. To užkampio bohema ir tegalėjo suteikti savo gyvavimui kažkokios tariamos aistros, tik dirbtinai užkurdama tokių konfliktų, neapykantų ir antagonizmų liepsneles. Bet iš tiesų tokioje aistroje nėra tikros kaitros, tėra tuštybių tuštybė, kuriai kai kurie iškilūs žmonės, kažkodėl išsiilgę dar didesnio iškilumo, ir jo nepasiekdami, aukoja draugystę, pasineria į neapykantą, prakeiksmus, patyčias ir išsišokimus. Ir po viso to jie atrodytų absurdiškai juokingi, jeigu nebūtų tragiški tokių ambicijų karų finalai. Tuštybių tuštybė, anot Ekleziasto...

Tokios mintys praskriejo tuomet, kai mažylis sūnus džiaugsmingai sušuko, rodydamas į užrašą ant Teodoro Kazimiero Valaičio kapo; mat vaiko vardas irgi yra - Teodoras. Akimirksniu įvyko tokia paprasta, bet nepakartojama niekuo nesusijusių žmogiškų būtybių, savo skirtingomis esybėmis figūrojančių visiškai skirtingose epochų ir būsenų plotmėse, stebuklinga skaisti momentinė sąsaja!

Kokia pamokanti priešingybė, pamaniau: štai dviejų draugų pražūtinga ambicijų karo tuštybė, ir čia pat – skaistus savęs atpažinimo kitame, nepažįstamame ir nebegyvame žmoguje, džiaugsmas...

...O grįžę namo, bėgom vėl žiūrėt pro langą ir grožėtis, kaip Vėlinių ugnelės, pagausintos ir mūsų su sūnum įžiebto pusšimčio, ryškiai praturtina ir be to įspūdingą liepsnojančių kapinių vaizdą. Ir sielon ateina šviesus šventiškas palengvėjimas - kaip po tikros išpažinties.

* * *

P.S. O patarimas būtų labai paprastas. Jeigu kartais Jus teatre per spektaklį užpultų dusinančio kosulio priepuolis, nekovokite su tuo, nes tai beprasmiška. Jūs savo konvulsijomis tik trukdysite kitiems žiūrovams. Geriau per kurią nors ypač triukšmingą sceną skubiai, bet mandagiai pasišalinkite iš salės, susitvarkykite, ir grįžę į salę toliau stebėkite spektaklį iš tos vietos, kur niekam netrukdysite, jeigu priepuolis vėl pasikartotų. Ir nekreipkite dėmesio į tai, kas ką pagalvos. Nes vis vien visuomet atsiras tokių, kurie prisifantazuos velniai žino ką.

pirmadienis, vasario 05, 2007

Pirmasis teatrinis įspūdis

Prieš pusę amžiaus Maskvoje veikė Natalijos Durovos žvėrių teatras. Ankstyvoje vaikystėje buvau tėvų kartą nuvežtas į “sostinę” ir nuvestas pažiūrėti šio stebuklo. Didžiausią įspūdį paliko ne dresiruoti kamuoliais žongliruojantys ruoniai, ne paklusnios rengtos spalvotais švarkeliais beždžionėlės, ne išdidūs gaidžiai, giedantys pagal pasakos apie carą Saltaną scenarijų. Tikrą sukrėtimą sukėlė vaizdelis, pamatytas vienoje kuklioje vitrinoje.

Ten, už stiklo, buvo kalėdinio stiliaus dekoracija –apsnigti žaisliniai geležinkelio stoties rūmai su daugybe šviečiančių langelių ir durelių ir laikroduku prie stogo. Priešais – žaislinis traukinukas, garvežys ir keli mažyčiai vagonai ant žiedu nutiestų bėgių. Štai suskambo laikrodukas, ir iš stoties durelių išlindo dresiruota pelė su pririšta prie galvos mažyte geležinkeliečio kepurėle. Ji patampė už varpelio, pritaisyto prie durų, ir čia prasidėjo tikras siaubas.

Iš stoties visų durelių ir užkampių pradėjo lįsti daugybė pelių ir žiurkėnų, aprengtų mažyčiais kailinukais ir surdutais, su kepurėlėmis ir skrybėlaitėmis, ir su lagaminais ir ryšuliukais, pririštais prie letenėlių. Visi šie graužikai karštligiškai, lipdami vienas per kitą, griūdami ir strigdami, susigrūdo į mažyčius vagonus. Garvežyje žiurkėnas su mašinisto kepurėle patampė už švilpuko, ir traukinukas su tirtančiais graužikais, klaikiai išsprogdinusiais akis ir maskatuojančiais kepurėtomis galvutėmis iš langelių, krypuodamas nuriedėjo ratu.

Nuo viso to reginio iš neapsakomo siaubo užgniaužė žadą, o po to įvyko normali vaikiška reakcija: buvo kapitaliai privaryta į kelnes...