MANDAGUMO PATARIMAS

...Priešais mano langus - sEnosios Saulės kapinės. Toks gražus šlaitas, nusėtas antikvariniais antkapiais, keistai atrodantis tarp gelsvų penkiaaukščių, įspraustų į ankštą Mildos gatvės vagą. Labai retai vidury dienos šlaite kažką dar laidoja. Tarp antkapių vos prasispraudžia išsirikiavę susikūprinę tamsiai rengti žmonės. Karstas kaip laivelis tarp sielių keliauja link ankštos duobės, dusliais bildesiais atsiliepdamas į jo švelnius prisilietimus prie išklypusių kryžių. Kažkur kapinių užkulisiuose plyšauja nedarnus laidotuvių maršas. Tuo pat metu apačioje Mildos gatve zuja žmonės, mauroja kiauri duslintuvai, šiukšlių mašina kietomis žnyplėmis su trenksmu kilnoja konteinerius tarsi karstus. Išties, "iš dulkių į dulkes"...

Tačiau kartą per metus - per Vėlines - šlaitas nušvinta ugnelėmis kaip Kalėdų eglutė. Su mažuoju sūnum pasiimam visą pakuotę desertinių žvakučių ir klajojam tamsoje po šlaitą, kartais stengdamiesi neužminti ant nematomų antkapių, kartais iš bėdos pasinaudodami jais kaip laiptais. Stearino tablečių su gležna liepsnele dėliojimas tamsoje lydimas visokiais vaikiškos mistikos ir nevaikiškos ritualinės pseudoerudicijos persmelktomis kalbomis. Apie nekaltas mirusių vaikelių sielas, ir apie tų, kas dūla po jau nebeįžvelgiamais kapais, nepaliaujamą jų laukimą ir džiūgavimą, kai sulaukia liepsnelės Vėlinių naktį. Ir visos kitokios ne itin kanonizuotos sapalionės, murmamos sau panosėj bedegant žvakutes, kad, atseit, vaikui nebūtų taip baugu, o ir pačiam irgi, atleisk Viešpatie. O jeigu dar pilnatis skelia išblyškusios šviesos srautais iš žvaigždėto dangaus, kaip buvo šiemet...

Beje, tarp lenkmečio apsamanojusių mūrinių antkapių sangrūdų Saulės kapinėse išsiskiria vienas koplytstulpis. Stovi jis prie pat tako, ir net koplytstulpiu jo nepavadinsi. Kažkoks modernistinis medinis geometrinių tūrių vėrinys. Sūnus, tik išmokęs atskirti raides, džiaugsmingai sušunka ir rodo piršteliu, išvydęs kažką pažįstamo ant šio antkapio užrašo...

...Brežneviškojo sąstingio laikais gyveno Vilniuje tokia įspūdinga asmenybė - skulptorius modernistas Teodoras Kazimieras Valatis. Maža to, kad buvo išvaizdus jaunas vyras, jis dar buvo kultūristas. Tokių besiraumenuojančių dėl grožio buvo miestelyje ne taip jau daug. Šis vyriškas užsiėmimas tuomet nebuvo draudžiamas, bet ir nebuvo toleruojamas. Kaip ir džinsai, kaip ilgesni nei kareiviški plaukai, kaip mini sijonėliai ir amerikoniškų cigarečių demonstratyvus rūkymas. Tokių bepumpuojančių raumenis buvo ir tarp aktorių - pvz, Jaunimo teatre, įsikūrusio Profsąjungų rūmuose ant Tauro kalno. Tuos visus sostinės teatrų ir kitos bohemos kultūristus bus ko gero surinkęs režisierius Vabalas savo filme "Akmuo ant akmens". Tarp ridenusių įvairaus kalibro puntukus "baudžiauninkų" savo raumenija filme puikavosi ir skulptorius Valaitis.

Jaunimo teatras tuomet buvo madingas Vilniaus bohemos traukos centras. Ypač publiką viliojo lenkiškas miuziklas "Trešnių skonis". Jo kupletų tekstus išvertė į lietuvių kalbą jaunas solidus poetas Algis Bučys, geras skulptoriaus Valaičio bičiulis ir jo bohemiškų džiaugsmų dalyvis. Ir štai Bučys, beversdamas "Trešnių skonį", užkliuvo ties viena eilute, niekaip nerasdamas tinkamo rimo. Ir tuomet, ilgai nemąstęs, suimprovizavo: "ne Kazys aš, ne Valaitis..." Agnieškos Osieckos originalo tekste, suprantama, jokio vilniečio skulptoriaus kultūristo vardo nebuvo nė kvapo, bet kūrybos įkarštyje vertėjas pamanė, kad šiokia tokia ironiška aktualizacija bus tik naudinga.

Spektaklio premjera įvyko sėkmingai, ją stebėjo visa Jaunimo teatrui prijaučianti Vilniaus bohema, ir skulptorius Valaitis taipogi. O kitą rytą po premjeros vertėjas Algis Bučys rado prie savo buto Žirmūnuose durų... unitazo rėmą su dažais užtepliotu užrašu: "Čia tu palaidojai mūsų draugystę. Valaitis".

Kiek teko girdėti, jųdviejų draugystei taip ir buvo lemta būti palaidotai, tiesa ne unitaze, bet amžiams. Vėliau skulptorius Valaitis paslaptingomis aplinkybėmis žuvo, sudegęs savo sodyboje Neringoje. Pasakojo, kad jo kūną rado apanglėjusioje spintoje. Šnekėjo įvairiai: vieni sakė kad čia saugumiečių darbas, kiti - kad kėgėbistai čia niekuo dėti, atseit, pakako ir paprasčiausios girtuoklystės.

Taip poetas ir skulptorius, buvę kadaise neišskiriamais draugais, tapo mirtinais priešais. Ir to sielų karo pretekstas buvo tik vienas neperdėm sėkmingas rimas, prabėgomis nuskambėjęs miuziklo kupletuose.

Štai taip vienam talentingam, ryškiam, ir iškiliam žmogui staiga pasirodė, kad kitas iškilus žmogus kėsinasi į jo iškilumą, siekia jį viešai pažeminti. Ir tas, atseit, pažemintas žmogus milžiniškomis valios pastangomis kultivavo savyje to pažeminto orumo jausmą iki neregėtų maštabų. Jis pernakt kankinosi neišpildyto keršto kančiomis ir džiūgavo, išradęs, jo manymu, keršto vertą triuką su unitazo dangčiu. Vėliau triumfavo to triuko sukeltu efektu, visais įmanomais būdais jį tiražavo ir mobilizavo sau pritarančią aplinką to keršto triumfo vainikavimui. Taip Vilniaus bohema praturtėjo dar viena draugų, tapusių priešais, istorija.

Nežinia ar beverta minėti, kad tais nykiais brežneviniais laikais ir Vilniaus miestelis, ir visa Lietuva buvo beviltiškas sovietiškas užkampis. To užkampio bohema ir tegalėjo suteikti savo gyvavimui kažkokios tariamos aistros, tik dirbtinai užkurdama tokių konfliktų, neapykantų ir antagonizmų liepsneles. Bet iš tiesų tokioje aistroje nėra tikros kaitros, tėra tuštybių tuštybė, kuriai kai kurie iškilūs žmonės, kažkodėl išsiilgę dar didesnio iškilumo, ir jo nepasiekdami, aukoja draugystę, pasineria į neapykantą, prakeiksmus, patyčias ir išsišokimus. Ir po viso to jie atrodytų absurdiškai juokingi, jeigu nebūtų tragiški tokių ambicijų karų finalai. Tuštybių tuštybė, anot Ekleziasto...

Tokios mintys praskriejo tuomet, kai mažylis sūnus džiaugsmingai sušuko, rodydamas į užrašą ant Teodoro Kazimiero Valaičio kapo; mat vaiko vardas irgi yra - Teodoras. Akimirksniu įvyko tokia paprasta, bet nepakartojama niekuo nesusijusių žmogiškų būtybių, savo skirtingomis esybėmis figūrojančių visiškai skirtingose epochų ir būsenų plotmėse, stebuklinga skaisti momentinė sąsaja!

Kokia pamokanti priešingybė, pamaniau: štai dviejų draugų pražūtinga ambicijų karo tuštybė, ir čia pat – skaistus savęs atpažinimo kitame, nepažįstamame ir nebegyvame žmoguje, džiaugsmas...

...O grįžę namo, bėgom vėl žiūrėt pro langą ir grožėtis, kaip Vėlinių ugnelės, pagausintos ir mūsų su sūnum įžiebto pusšimčio, ryškiai praturtina ir be to įspūdingą liepsnojančių kapinių vaizdą. Ir sielon ateina šviesus šventiškas palengvėjimas - kaip po tikros išpažinties.

* * *

P.S. O patarimas būtų labai paprastas. Jeigu kartais Jus teatre per spektaklį užpultų dusinančio kosulio priepuolis, nekovokite su tuo, nes tai beprasmiška. Jūs savo konvulsijomis tik trukdysite kitiems žiūrovams. Geriau per kurią nors ypač triukšmingą sceną skubiai, bet mandagiai pasišalinkite iš salės, susitvarkykite, ir grįžę į salę toliau stebėkite spektaklį iš tos vietos, kur niekam netrukdysite, jeigu priepuolis vėl pasikartotų. Ir nekreipkite dėmesio į tai, kas ką pagalvos. Nes vis vien visuomet atsiras tokių, kurie prisifantazuos velniai žino ką.