Apie neurozes

Buvo 1976 metai. Mokiausi teatro režisūros tuometiniame Leningrade pas Korogodskį, Vaitkaus mokytoją. Korogodskio studija veikė senoviniuose rūmuose prie Fontankos kanalo. Kitoje kanalo pusėje buvo įsikūręs garsusis režisieriaus Tovstonogovo teatras BDT, kurio spektaklius Korogodskis griežtai draudė lankyti. Bet patyliukais juos žiūrėdavome.

Ruduo Leningrade prasidėdavo nuo poetiškų skelbimų ant tramvajų priekinio stiklo: "OSTOROŽNO, LISTOPAD!" ("atsargiai, krenta lapai!") Mat ant šlapių rideninių lapų pavojingai slysdavo ir žmonės, ir tramvajų ratai. O žiemą ciklonai varydavo bangas į Suomių įlanką, ir prasdėdavo Nevos upės ir kanalų potvyniai. Laivai, prišvartuoti prie krantinių, iškildavo aukščiau namų, o tramvajai nuriedėdavo nuo užlietų ir užšalusių bėgių. Tuomet keleiviai ramiai išlipdavo ir visi drauge nustumdavo vagoną atgal į vėžes, kad galėtų važiuoti toliau. Studijos rūsiuose tekdavo užkalti mediniais kamščiaus unitazus, kurie šniokštė kaip fontanai, ir semti kibirais lauk drumstą potvynio vandenį.

Kad prisidurčiau prie stipendijos, uždarbiaudavau sanitaru Bechterevo klinikoje, garsiajame psichoneurologiniame institute. Žiemą būdavo labai smagu lektyniauti, kai su kitu sanitaru, dailės akademijos stidentu, veždavome specialiomis rogėmis komos būsenos ar kitus nepajudančius ligonius iš korpuso į korpusą, pvz., angioterapijai. Keista, kad nė vieno iš jų neišvertėme į pusnį.

Neišdildoma įspūdį paliko nežemiško grožio mergaitė, didelėmis kaip stirnos akimis, kuri kamuojama kažkokios ligos visąlaik tirtėjo visu kūnu, nepakildama iš lovos. "Tokie ilgaiu aštuonerių metų neišgyvena" – ramiai pasakė gydytojas.

Buvo ten ir neurozių skyrius, kur pašlijusius nervus taisėsi visokie dailininkai, aktoriai, mokslininkai ir šiaip intelektualai. Viena iš tokių, teatro kritikė, sužinojusi, kad esu iš Lietuvos, tuoj paskelbė gandą, kad aš – režisieriaus Fomenkos ir Audronės Girdzijauskaitės sūnus.

Buvo viena pacientė, kuri su niekuo nešnekėjo, tik poilsio kambaryje ant seno suktuko klausė tą pačia plokštelę ir tą pačią dainą - Kamburovos "A ja takoje derevo...". Ji buvo geologė, mažaūgė, berniokiška moteriškė, ir buvo patyrusi moralinę traumą, kai ekspedicijoje jos draugai iš visureigio surengė taigoje safarį ir sušaudė visą gražią stirnų šeimynėlę su vaikiukais.

Buvo dar vienas žmogelis, storiuliukas akiniuotas kažkokio instituto klerkas, kuris negalėjo peržengti nė vieno slenksčio, net jeigu stakta būdavo kiaura, be durų. Jis vaikščiodavo aplinkui, vaidino, kad tyrinėja sienos nelygumus, ir, kai kažkas kitas peržengdavo slenkstį, jis tuoj pat šmurkšteldavo įkandin. Tik taip jis sugebėdavo įveikti psichologinį barjerą. Ir dar buvo viena kukli inteligentiška moteriškė, kuri niekuo nesiskundė, apart vienos problemos: įėjus į biblioteką ar knygyną, jai prasidėdavo panika ir isterika. Ji puldavo į neviltį dėl vienintelės minties, kad visų šitų knygų ji niekomet neįstengs perskaityti...

Iš visų šitų personažų, ir iš kitų matytų neurozinių ir psichozonių ligonių būtų galima sukurti ne vieną įspūdingą pjesę, romaną ar filmą (bet kam? "Gegutės lizdas" jau sukurtas, ir pakaks).

Būta ten ir seksualinių nukrypimų ir patologijų atvejų. Bet niekas nešlamštė kopūstų kaip obuolių, ir netepliojo savęs pigiu grimu kaip per Užgavėnes.

Viskas buvo žymiai kasdieniškiau ir paprasčiau, ir ir dėl to baisiau.